District

Vilkijos m. herbas

Vilkija – miestas prie Nemuno, garsus savo istorine praeitimi ir nepakartojamu kraštovaizdžiu. Gilią senovę mena Jautakių piliakalnis ir šalia esantys gyvenvietės likučiai. Čia, prie Nemuno, vyko kovos su kryžiuočiais. Po Žalgirio mūšio Vilkijoje įkurtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaras, iš kurio 1426 m. gegužės 3 d. Vytautas parašė laišką kryžiuočių ordino didžiajam magistrui. Tai autentiškas dokumentas, kuriame pirmą kartą neiškraipytai parašytas Vilkijos vardas. 1450 m. Vilkijoje veikė pirmoji muitinė prie Nemuno, o 1486 m. iš sujungtų Pernaravos, Paštuvos ir Gaižuvos žemių buvo sudarytas Vilkijos valsčius (panaikintas 1793 m.).
Vilkija greitai išaugo, 1514 m. ji buvo svarbus Žemaitijos ūkinis administracinis centras. Čia keturis kartus buvo susirinkę Žemaitijos pavieto seimelio atstovai. 1792 m. kovo 20 d. Vilkijai buvo suteiktas laisvojo miesto statusas ir herbas (šv. Juozapas). 1919–1948 m. Vilkija – valsčiaus centras, o 1948–1950 m. – apskrities-rajono centras. Nuo 1955 m. Vilkijos savivaldybė reorganizuojama į Vilkijos seniūniją. Vilkijos miestas senas, bet jame nėra išlikusių vertingų architektūros pastatų. Tiesa, jis vertingas savo architektūros visuma, kuri yra gerai įsikomponavusi į aplinkinę gamtą ir originali savo urbanistine raida. Vilkijai būdinga mažų miestų panorama, 1973 m. jai suteiktas vietinės reikšmės urbanistikos paminklo statusas.
Suteikus Vilkijai laisvojo miesto statusą, 1792 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis pasirašė privilegijos suteikimo raštą, kuriame buvo pažymėta: „O kad tas miestas, antspauduodamas tiek teismų, tiek miesto valdymo reikalų išrašus ir oficialius raštus, patirtų tikrą garbę, suteikiame jam herbą Šv. Juozapą, tai yra tokį, kaip yra nupieštas. Šį herbą leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose.“ Herbo baltame (sidabriniame) ovale buvo vaizduojamas šv. Juozapas, laikantis dešinėje rankoje lazdą su žaliais lapeliais ir baltais žiedais. Šventojo marškiniai – violetiniai su vyšniniu atspalviu, apsiaustas – gelsvai rusvas, skydo papėdė – žalsvai ruda.
Herbui parinkta šv. Juozapo simbolika tebėra nenustatyta, bet ji aiškiai nesusijusi su vietos bažnyčia, kuri turi šv. Juozapo vardą. 1972 m. viduryje savivalda buvo panaikinta. Atkuriant istorinį Vilkijos herbą buvo panaudotas vienintelis išlikęs originalus Lietuvos metrikos piešinys. Tačiau, atsižvelgiant į heraldikos reikalavimus, pakeista šv. Juozapo drabužių spalva. Dabartiniame herbe sidabriniame lauke vaizduojamas šv. Juozapas su auksiniu nimbu, dešinėje rankoje laikantis žalią medelį, kurio viršūnėje – 3 sidabriniai lelijos žiedai. Nimbas – tai debesis, ūkas. Dailėje – šventumo, dieviškumo simbolis. Tai aplink šventojo galvą spinduliuojantis ratilas. Šv. Juozapo marškiniai mėlyni, apsiaustas – raudonas, šventojo veidas, kaklas, rankos ir kojos – natūralios kūno spalvos. Herbo etaloną padarė dailininkas Linas Deltuva. Naująjį Vilkijos herbą Heraldikos komisija po ilgų svarstymų aprobavo 1998 m. spalio 29 d., Lietuvos Respublikos prezidentas jį patvirtino 1998 m. lapkričio 16 dieną.