Linksmakalnyje galima pasėdėti angelui ant kelių

2020 metus menininkas Algimantas Šlapikas užbaigė angeliškai –  skulptūra „Angelo suolas“ Linksmakalnyje. „Nepasakyčiau, kad dažnai tenka daryti angelus. Šis yra pirmas didesnis meninis darbas viešoje erdvėje“, – prisipažino Lietuvos dailininkų sąjungos aukso ženkleliu įvertintas skulptorius.

Kuria tradicijas

Linksmakalnį, buvusį slapą ir uždarą sovietų kariuomenės miestelį, kuriame keli šimtai kariškių ir vertėjų klausėsi Europoje transliuojamų radijo stočių, paskutiniai sovietų kariai paliko 1993 m. birželio 16 dieną.  1995 m. Linksmakalnis perėjo Kauno rajono savivaldybės žinion. Tuščius butus buvo nuspręsta išdalyti pakaunėje dirbantiems mokytojams, švietimo ir kultūros darbuotojams, medikams, policininkams.

Nuo sovietmečio laikų Linksmakalnyje gyvena vos 10 šeimų,  atsikėlusieji  neturi ilgamečių šaknų, o pats miestelis – nusistovėjusių tradicijų, tad jas dar tik kuria. Kariuomenės išvedimo iš Linksmakalnio 10-mečiui pažymėti skulptorius, medžio drožėjas Kazimieras Martinaitis, miestelį papuošė „Angelo“ skulptūra, o 2007 metais parodų rengėja, kraštotyrininkė Aida Žvirblienė įsteigė Angelų muziejų. Neatsitiktinai „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ šiuolaikinių seniūnijų projekte  Linksmakalnį įsivardijo angelų miestu.

Šios pusiau dieviškos būtybės miestelyje ėmė reikštis įvairiomis formomis. Pernai gegužę, pirmą kartą švenčiant Tarptautinę kaimynų dieną, įvyko žinomo italų režisieriaus, šiuolaikinio cirko meno profesionalo Roberto Magro bei jo trupės šiuolaikinio cirko šokio spektaklio „Radijo angelai“ su bendruomenės nariais premjera. Birželį, Linksmakalnio vasaros šventės metu, dalyviai galėjo pasimatuoti angelo sparnus ir su jais nusifotografuoti. Tris  unikalias angelo sparnų instaliacijas, sukurtas Samylų kultūros centro dailininkės Džinetos Urbonienės, padovanojo „Kaunas 2022“ komanda. Prieš pat Kalėdas Linksmakalnyje „nutūpė“ dar vienas angelas.

Prireikė 185 valandų

Iš dviejų Suomijos skaldykloje pirktų pilko granito blokų, svėrusių 4 ir 5 tonas, skulptorius A.Šlapikas per 185 darbo valandas „išlukšteno“ originalų praktinį-meninį daugiau nei 3 tonas sveriantį dirbinį. „Dirbau pagreitintu tempu. Tai labai laikui imlus darbas, laimei, pasitaikė palankūs orai. Pjaunant specialiu disku granitą yra tam tikras greitis, proceso pasiskubinti negali. Kaip sparčiai judi į priekį, lemia ir dienos ilgumas, žiemą maksimaliai gali dirbti tik šešias valandas, kai vasarą darbo diena ištįsta iki 12 valandų“, – pasakojo „Angelo suolo“ autorius.

Menininko žodžiais, vidinės būsenos ir nuotaikos darbo tempui jokios įtakos neturi, įkvėpimas reikalingas tik idėjai, o jos atlikimas tėra kvalifikuoto darbininko darbas. „Kartais ką nors naujo sugalvoti tetrunka 10 minučių, tuomet iš plastilino lipdomas eskizas, o toliau jau laukia juodas darbas. Tavo nuotaikos čia niekam neįdomios, yra terminas, per kurį privalai atlikti užsakymą“, – atviravo skulptorius.

Tebesipriešina kūrinio neliečiamumui

Vienas iš A.Šlapiko kūrybos bruožų yra taktiliškumas „Mano skulptūros yra sukurtos liesti. Per tokią kūrinio ir žiūrovo komunikaciją atsiranda tikrasis skulptūros suvokimas“, – pabrėžė pašnekovas. Ne išimtis ir „Angelo suolas“.

„Pavadinimas nėra svarbus, aš nebandau jo minimalistiškai suliteratūrinti. Šis kūrinys galėtų įvairiai vadintis. Pats darbas turi už save kalbėti, o pavadinimas –  tik duoti užuominą. Dažnai muziejuose esame girdėję: negalima liesti, numesi, sudaužysi. O šiuo atveju pavadinimas skatina skulptūrą naudoti –  atsisėsti angelui ant kelių. Gavus užduotį, man iš karto toptelėjo mintis, kad kūrinys galėtų būti pusiau vaizduojamasis, pusiau taikomasis menas“, – šypsojosi menininkas.

Dar paprasčiau skulptoriui buvo „Angelo suolui“ parinkti medžiagą. „Man patinka granitas, nes jis yra monumentalus ir patvarus, nes netgi marmuras Lietuvos gamtinėmis sąlygomis kinta, aš jau nekalbu apie medžio skulptūros trumpaamžiškumą. Medžiagą renkiesi gavus užduotį, atsižvelgiant į aplinkos kontekstą, mastelį, gabaritus. Šiuo atveju viskas buvo labai paprasta: mastelio „teisėju“ tapo žmogus: suolas turi būti toks, kad žmogus tilptų atsisėsti. Paprastai žiūriu į užduotį ir bandau improvizuoti ta tema. Stilizuoto monumentalaus angelo skulptūros–suolo koncepciją padiktavo aplinka“, – sakė A.Šlapikas.

Išraiškos kaina

Savo veikloje skulptorius yra išbandęs įvairias medžiagas, o kūrybinius etapus taip ir vadina: medžio, metalo, granito. „Esu dirbęs su medžiu, vėliau perėjau prie metalo, dar vėliau – granito. Granitas monumentalus, turintis stabilumo jausmą, o bronza – judri ir puikiai tinkanti lauko sąlygoms, todėl šias medžiagas man patinka komponuoti kartu. Medis – jaukus, šiltas, bet nepatvarus lauke“, – išbandytas medžiagas apibūdino menininkas.

A.Šlapiko žodžiais, įvairių medžiagų naudojimas menininkui yra tarsi užsienio kalbų mokėjimas: kuo daugiau medžiagų esi pažinęs, tuo daugiau savo minčių gali realizuoti, lengviau „susišnekėti“. „Kuo daugiau medžiagų esi įvaldęs, tuo platesnę idėjų amplitudę gali įgyvendinti pats. Jei nesi įvaldęs granito, šios medžiagos skulptūrai turėsi ieškoti meistro, stovėti už nugaros, rodyti, ką daryti. Jis gali atsakyti, kad taip padaryti negalima, o tu nežinosi, ar jis sako tiesą, ir patikėsi.  Kai medžiagą esi įvaldęs, pats gali atlikti  visą procesą. Kiekviena išraiška turi savo kainą. Tas gebėjimas turi ir minusų, nes kartais dirbi tiesiog kaip akmentašys“, – sakė skulptorius.

Teksto auktorius: Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"

Komentarai (0)

Parašykite savo nuomonę:

Prisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami automatiškai

Neprisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami tik patvirtinus administratoriui

: