Į Linksmakalnį parvedė sentimentai gimtinei

Garbaus amžiaus Kazys Čekavičius yra bene vienintelis tikrasis Linksmakalnio gyventojas. Čia prabėgo jo vaikystė ir pirmieji paauglystės metai. Sentimentai gimtinei prieš devyniolika metų K. Čekavičių vėl parviliojo į buvusį slaptąjį sovietų kariuomenės miestelį. Jo istorija – paslaptinga, iki galo neatskleista, gana šiurpulinga ir netipiška kitoms Lietuvos gyvenvietėms.

„Linksmakalnis nėra didelis. Visi pažįstame vienas kitą bent iš matymo pažįstame. Žmonių, kurie čia gyveno iki iškeldinimo – šiandien tikrai nėra“, – patikino 85 metų pašnekovas.

Liko už spygliuotos tvoros

Karui ritantis link pabaigos, 1944 m. sovietai Linksmakalnyje įkūrė slaptą KGB užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį, kuriame keli šimtai kariškių ir vertėjų klausėsi Europoje transliuojamų radijo stočių. Dalinyje dirbantys žmonės kartu su šeimomis kūrėsi Linksmakalnyje. Čia išdygo ne tik kareivinės, bet ir nusidriekė dviaukščių gyvenamųjų namų virtinė. Pasirūpinta viskuo, kad nebūtų reikalo išvykti kitur: mokykla, vaikų darželiu, kultūros namais, ligonine, parduotuve.

Tačiau Kaziui, jo tėvams ir dviem vyresniems broliams neilgai teko džiaugtis atsiradusiais patogumais. 1948-aisiais Čekavičiai buvo iškeldinti – vaikystės namai liko už spygliuotos tvoros. Tuomet tikrajam Linksmakalnio gyventojui buvo 13 metų.

Sovietinė kariuomenė nušlavė visas čia gyvenusių žmonių sodybas ir iškeldino jų gyventojus, tokiu būdu sunaikino ir atsiminimus. Dar šiurpesnis karo belaisvių likimas – statyboms pasibaigus jie tapo nereikalingi. Ilgą laiką jų likimą gaubė paslaptis ir tik 2000 metais netoliese rasti jų kapai.

Įsitvirtinti pavyko ne iš karto

„Mums davė žemės kitoje vietoje. Kaimas su dešimčia gyventojų taip pat turėjo Linksmakalnio pavadinimą ir priklausė Girininkų apylinkei, čia ir pradėjome statyti gyvenamąjį namą, bet dar nespėjus jo įrengti, vėl buvome iškraustyti. Tuomet mums skyrė išvežtų žmonių sodybą“, – įvykius, buvusius prieš 7 dešimtmečius, puikiai prisimena linksmakalnietis.

Grįžęs iš privalomos tarnybos sovietų kariuomenėje, Kazys kurį laiką dar gyveno Linksmakalnio kaime su mama ir dirbo sandėlininku kolūkyje. „Dar dirbdamas kolūkyje įstojau į Kauno politechnikumą ir neakivaizdiniu būdu įgijau telefono ryšininko profesiją. O tada jau reikėjo dirbti pagal specialybę, išėjau iš kolūkio ir su mama persikėlėme į miestą“, – pasakojo senjoras.

Kauniečiu K. Čekavičius buvo nuo 1963 iki 2001 metų. Pradžioje nuomojosi kampą, kurio net butu vadinti negali ir tik po kurio laiko įsigijo kooperatinį butą Vilijampolėje. Jame su žmona ir vaikais gyveno dvidešimt penkerius metus ir tik tuomet išsikeitė du kambarius į tris Šilainiuose. Tačiau didesne erdve mėgavosi tik apie 10 metų.

„Pamatėme, kad perspektyva nekokia, išlaikyti trijų kambarių butą tapo sunku. Be to, žmonai Adelei, sergančiai astma, miesto oras nebuvo pats tinkamiausias, nuvažiavusi į Kauną ji dūsta, o Linksmakalnis – žalias miestelis, daug medžių, čia sveikatos problemų mažiau“, – sakė K. Čekavičius. Jis neslėpė – į Linksmakalnį parviliojo sentimentai gimtinei.

Išsikėlus K. Čekavičiui nė karto neteko apsilankyti Linksmakalnyje – tai buvo uždaras miestelis, pašaliečių neįleisdavo. 1993 m., pasitraukus sovietų armijai, Linksmakalnyje buvo likę vos kelios dešimtys gyventojų. „Trauka grįžti atgal buvo. Po kariuomenės išėjimo, važiuodami pro šalį užsukome. Netgi radau pažįstamų, jie tvirtino, kad čia daug laisvų butų, ragino persikelti. Naujos gyvenamosios vietos dairėmės ir kitose pakaunės vietovėse: Rokuose, Garliavoje. Vis dėlto nė viena vieta netraukė taip, kaip Linksmakalnis“, – patikino pašnekovas.

Džiaugiasi permainomis

Linksmakalnis iš esmės pasikeitė karui besibaigiant, kurį laiką kariškiams pasitraukus buvo niokojamas ir merdėjo. Nors teigiamų permainų būta ir anksčiau, tikrasis Linksmakalnio gyventojas labiausiai džiaugėsi pastarųjų metų permainomis: rekonstruotu stadionu, visuomenės poreikiams pritaikyta sporto sale, išasfaltuotomis ir apšviestomis gatvėmis, atnaujinta mokykla-darželiu, ambulatorija, baigiamu įkurti parku.

Iš vaikystės K. Čekavičiui pažįstamų žmonių šiandien Linksmakalnyje nėra. Išsikėlę tikrieji gyventojai nebegrįžo į miestelį. „Čia liko vadinamieji virštarnybiniai kareiviai, kurių aš nepažįstu. Dabar Linksmakalnyje vyksta didžiulė kaita, nemaža dalis gyventojų – senjorai, bet atsikelia ir nemažai jaunų šeimų, kurioms butai mieste sunkiai įperkami. Turime autonominį dujinį šildymą, tai ir būsto išlaikymas pigesnis. Aplink mus gyvena trys jaunos šeimos, kai kurios jau turi vaikučių, kitos, matyt, irgi netrukus turės. O aš labai džiaugiuosi sugrįžęs“, – tvirtino tikrasis Linksmakalnio gyventojas.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"

Nuotraukų autorius: Raimondas Puišys

Komentarai (0)

Parašykite savo nuomonę:

Prisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami automatiškai

Neprisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami tik patvirtinus administratoriui

: